атомная бомба

atominė bomba statusas T sritis apsauga nuo naikinimo priemonių apibrėžtis Aviacinė bomba su atominiu užtaisu, branduolinio šaudmens rūšis. Į taikinį neša naikintuvai, taktiniai naikintuvai, bombonešiai. Pagrindinės atominės bombos dalys: sprogdinimo įtaisas, sprogstamųjų medžiagų užtaisas su detonatoriais, atominis užtaisas, metalinis korpusas ir neutronų atšvaitas. Kai sprogdinimo įtaisas susprogdina užtaisą, atominio užtaiso dalys susijungia į vieną gabalą, kurio masė viršija kritinę. Atominį užtaisą gaubiantis neutronų atšvaitas atspindi dalį išlekiančių už reakcijos zonos ribų neutronų, grąžina juos į reakciją ir ją sustiprina. Atominės bombos masė – nuo kelių šimtų kilogramų iki kelių tonų. Atominės bombos galia įvairi: didžiausia neviršija 500 kt, mažiausia \атомная бомба 0,1 kt. Mažos galios bombose naudojamas ²³³U, nes jo kritinė masė kur kas mažesnė už ²³⁵U ir ²³⁹Pu kritinę masę. Atominė bomba efektyviausiai naikina sprogdama ore 300–400 m aukštyje. 1945 07 16 JAV išbandė pirmąją atominę bombą. 1945 08 06 ir 1945 08 09 amerikiečiai susprogdino atominę bombą virš Hirosimos ir Nagasakio. Žuvo \атомная бомба200 000 gyventojų. Pirmoji SSRS atominė bomba išbandyta 1949 m., D.Britanijos – 1952 m., Prancūzijos – 1960 m., Kinijos – 1964 m. Kitaip branduolinė bomba. atitikmenys: angl. atomic bomb rus. атомная бомба